Algirdas — tėvo Gedimino politikos tęsėjas Rytuose. Čia jis užkariavo Smolenską, įsitvirtino Kijeve (1363 m.), siekė įkurti atskirą bažnytinę metropoliją stačiatikiams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, kur buvo paplitęs šis tikėjimas. Jo įtaka buvo jaučiama kaimyninėse Naugardo ir Pskovo kunigaikštystėse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdų išsiplėtimas į Rytus suformavo ir didžiavalstybinius Lietuvos valstybės siekius. 1358 m. derybose su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV Lietuva pareikalavo senųjų baltų žemių, kurias užgrobė kryžiuočiai, siekė, kad būtų pripažinta teisė į visos Rusios užkariavimą. Šią programą Algirdas bandė realizuoti 1368, 1370, 1372 m. žygiais prieš stiprėjančią Maskvos kunigaikštystę. Lietuvos užkariavimai Rytuose kartu buvo sudėtinė kovos prieš kryžiuočius dalis. Tik Algirdui valdant rusų kunigaikščių pajėgos buvo įjungiamos į pastovią kovą prieš vokiečių riterius. Sėkminga Algirdo Rytų politika užtikrino ir vakarinių sienų gynybą. Kad Lietuva atlaikė kryžiuočių spaudimą, nemažas Algirdo nuopelnas.

Istorija  Konspektai   (2,97 kB)

Aleksandras buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų (iš jų net dešimt užaugo) šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moteriškos, sesuo ištekėjo, kai Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu. Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltinėnų- Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pivininkių dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam - Aleksandrui buvo pavestas lengviausias – ganyti žąsis. Vėliau tėvas, Aleksandro broliams emigravus į JAV, išsinuomojo mažesnį, Pykaičių, dvarą, vėliau – bemaž 20 ha ūkį Pusaulio kaime. Suktasi vis apie Kaltinėnus, kol vėl grįžta į Pivininkus. Aleksandras dirbo visus ūkio darbus, kaip ir kiti šeimos narai. Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai, vienas nuo kito, ir Aleksandras, eidamas septintus metus, jau skaitė namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokyti Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltinėnų ,,daraktorkai”, kuri, tiesa, ir pati rašyti nemokėjo. Tuo metu Kaltinėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos – Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuomet steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trijų metų garai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose. Tačiau toliau mokytis tėvas neleido – trūko pinigų. Kaltinėnų mokytojas, įsidėmėjęs dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku. 1900 m. mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis, atrodė, visai atitolino viltis taliau mokytis. Tačiau tuomet Aleksandras prisiminė seserį Barborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje (Ilinojaus valstijoje) anglių kasyklose. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir Aleksandras 1901 m. pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos giminazijoje. Baigęs ketvirtąją klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai, nors ir neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko į Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje. Ketveri metai seminarijoje prabėgo greitai, o Aleksandras vis galutinai neapsisprendė – priimti kunigo šventinimus ar likti pasaulėčiu. Situaciją pakeitė kurso darugai, vieningai išrinkę Aleksandrą kandidatu studijuoti užsienije, aišku, teikiant finansinę paramą. Gavęs nukreipimą į Austrijos miestą Insbruką, Aleksandras mano ten studijuosiąs teologijos - filosofijos fakultete. Kartu su kunigu M.Vaitkumi apsigyvena jėzuitų bendrabutyje ir studijuoja universitete. Tačiau baigiantis pirmiems metams Aleksandras pasirodo dar nepasirengęs kunigo pašaukimui. Tačiau vasaros atostogų metu apsisprendžia – nutaria atsisakyti dvasininko luomo. Aleksandras kurį laiką dėsto lietuvių kalbą Kauno berniukų giminazijoje. Tačiau jį traukia ūkininkavimo reikalai, noras būti arčiau žmonių, todėl ryžtasi tapti agronomu. J.Tūbelio pataras, Aleksandras nusprendžia studijuoti agronomiją Vokietijoje, Halės mieste, žemės ūkio institute. Vėliau Aleksandras pasineria į politiką. Daug laiko jis praleidžia įvairiose Lietuvos partijose. Po A.Smetonos jis tampa Lietuvos valstybės prezidentu.

Istorija  Referatai   (6,07 kB)

Į tai buvo reaguota dar keliais sukilimais: Šano O’Nylio sukilimu (1559-67), Dezmono sukilimu (1569-83, su pertraukomis). Beje per šį sukilimą airiai prašė katalikiškų valstybių, ypač Ispanijos, paramos, tačiau ir su ispaniškuoju desantu sukilimas buvo pralaimėtas. Po to įvyko didžiausias iki to laiko Tirono ir Tirkonelio sukilimas (1594-1603). Galima sakyti, kad tuo metu sąlygos Airijoje buvo baisios – klanų vadai kariavo tarpusavyje, o anglai, kaip minėjau, stengėsi įdiegti protestantizmą ir užkariauti naujų žemių. Padėtį blogino ir centralizuotos valdžios Airijoje nebuvimas ir anglų gobšumas. Sukilimas buvo labai žiaurus, na, tiek, kad Karalienė pasake, kad jei jis užsitęs, „jai nieko neliks, tik kaip valdyti pelenams ir lavonams”. Airiai laimėjo keletą mūšių, bet sukilimas buvo pralaimėtas. Anglijoje vykstant revoliucijai, airiai sukėlė dar vieną sukilimą, kuris taip ir buvo pavadintas Airių sukilimas. Sukilėliai buvo sukūrę savo valstybę – Airijos katalikų konfederaciją. 1643 metais konfederacija ir Anglijos Karalius Karolis I pasirašė paliaubas, o 1646 taiką, pagal kurią konfederatai turėjo padėti karaliui kovoti su parlamento armija. Tai buvo pretekstas 1649 rugpjūčio mėnesį išlaipinti Airijoje parlamento kariuomenę. Žiauriai numalšinęs sukilimą, Kromvelis konfiskavo airių žemes, išdalijo jas savo kariams ir parlamento kreditoriams. Nuo tos dienos pietų Airijoje galima išgirsti tokį keiksmažodį: „Teprakeikia Tave Kromvelis.” Negana to Kromvelis sumanė daugelį airių tiesiog iškeldinti į neturtingą ir apleistą Connaught provinciją šalies vakaruose. Nuo to laiko praėjo amžius, o Airijos istorijos lyg ir nebuvo – despotai anglai spaudė taip, kad rašytojas D. Swiftas pasiūlė airiams tiesiog valgyti savo vaikus ar pardavinėti juos mėsininkams. XVIII a. airių kova jau pradėjo įgyti nacionalinio išsivadavimo pobūdį. Atsirado slaptų valstiečių organizacijų. 1782 metais primą kartą susirinko laisvas, airių išrinktas Airijos Parlamentas. Tiesa, nors airių dauguma buvo katalikai, į Parlamentą renkami galėjo būti ir rinkti galėjo tik protestantai (ir tai ne visi). Tuometinis Airijos lyderis Henris Gratanas įkūrė Jungtinę Airių Draugiją, kuri ir siekė, kad ir katalikai, ir prostestantai galėtų sėstis prie vieno stalo parlamente. Palaipsniui Jungtinė Airių Draugija patapo revoliucine organizacija, kuri tikėjosi prancūzų padėdama, išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Tuo metu kaip ir atsirado Airijos simbolis – dobilo lapelis. Tačiau įvyko vėl keletas nesutarimų tarp katalikų ir protestantų ir Jungtinės Airių Draugijos keliai išsiskyrė. Tuo pat metu katalikai pietuose sukėlė dar vieną sukilimą. Po jo anglai (nes be abejo jis buvo pralaimėtas) likvidavo bet kokias parlamentines liekanas, buvo sukurta unija tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, airiai dar labiau engiami. 1840 įkurta Repylerių (unijos priešininkų) asociacija, 1873 Homrulio asociacija, siekusi autonomijos Jungtinėje Karalystėje. 1879 valstiečiai pradėjo boikotuoti žemės įstatymus ir nemokėti žemės mokesčio. Boikotas žadant homrulį buvo nutrauktas, bet homrulis buvo patvirtintas tik 1914, o jo vykdymas dėl karo nutrauktas. 1916 prasidėjo Velykų savaitės sukilimas. Jis taip pat buvo numalšintas, vadai sušaudyti, bet nors ir laikinai, bet jau buvo paskelbta Airijos Respublika. Airija 1919 metų sausio mėnesį tapo D. Britanijos dominija (praktiškai nepriklausoma valstybe), tačiau į jos teritoriją neįėjo šešios Šiaurės Airijos grafystės. Visišką nepriklausomybę paskelbė tik 1937 metais. Nuo to laiko Airija stengiasi prisijungti šešias Šiaurės Airijos grafystes. Taigi pagal 1985 metų Airijos-Jungtinės Karalystės sutarties pirmo straipsnio pirmąjį punktą: „Patvirtinti, kad bet koks Šiaurės Airijos statuso pasikeitimas įvyks tik leidus Šiaurės Airijos gyventojų daugumai”. 1939 metais IRA (tai yra Airijos Respublikos armija) pradėjo Anglijos bombinimą. 1970 metais dėl išpuolių prieš viena kitą prasidėjo Anglijos-Airijos karas. 1979 metų rugpjūtį IRA pasiekė rekordą – ji susprogdino 18 britų kareivių. Tuo metu britai pradėjo sekti IRA žmones ir kai kuriems per karą pripažintiems politiniais nusikaltėliams pagrasinus, šie pradėjo išdavinėti. Tačiau IRA nariai laikėsi stipriai ir 1981 metais per bado streiką dešimt žmonių, kuriems buvo grasinama, mirė. Maždaug tuo metu buvo suprasta, kad tai, kam atiteks Šiaurės Airija nebūtinai bus lemta karinių pasiekimų. 1994 metų rugpjūčio 31 dieną IRA paskelbė apie ilgalaikes paliaubas, po kelių dienų pasisakė už taikų Š. Airijos problemos sprendimą. 1997 metais, į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjus leiboristams, prasidėjo aktyvios derybos ir nors kartkartėmis pasikartoja neramumai, už kuriuos atsakomybę prisiima IRA, artėjama prie susitarimo dėl ginčytinų teritorijų.

Istorija  Konspektai   (5,94 kB)

Adolf Hitler (Adolfas Hitleris; g. 1889m. balandžio 20 d. Braunau am Inn Austrijoje – m. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne) nuo 1921 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas („fiureris“), nuo 1933 m. kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 m. kaip „Vadas ir kancleris“ tapo Vokietijos vyriausybės ir valstybės vadovu. Vokietijoje sukūrė „Trečiojo Reicho“ nacionalsocialistinę diktatūrą, uždraudė visas opozicines partijas ir persekiojo politinius priešininkus. Dėl jo veiksmų kilo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu jo sprendimu sistemingai buvo atimtos teisės Vokietijos užimtose teritorijose esantiems žydams, o apie 6 milijonus jų bei kitų tautų žmonių sunaikinta koncentracijos ir naikinimo stovyklose. Adolfas Hitleris vaikystėje VAIKYSTĖ Būsimasis diktatorius gimė 1889 metų balandžio 20 nedideliame Braunau-am-Inn miestelyje, ant Ino kranto, dabartinės Austrijos teritorijoje, netoli Vokietijos sienos. Jo tėvas Aloizas Hitleris buvo muitinės tarnautojas, iki 40-ies metų nešiojęs motinos pavardę (Schicklgruber) ir tik vėliau pasikeitęs į tėvo – Hitler. Hitleris buvo ketvirtas iš šešių vaikų šeimoje. Būdamas 16, Hitleris metė realinę mokyklą ir, neturėdamas mokyklos baigimo pažymėjimo, išvyko į Vieną. A. Hitleris svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą.

Istorija  Referatai   (64,71 kB)

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.

Istorija  Referatai   (15,45 kB)

Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“. Absoliutizmas šiandien jau priklauso istorijai. Šiandieninės Europos valstybės yra valdomos visai kitaip, nes manoma, kad valdžios sprendimai turi išreikšti daugumos piliečių valią. Tačiau kadaise, XVI–XVII amžiuje, absoliutizmas daugelio žmonių buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Stipri ir galinga valstybė, kurioje yra tvarka ir laikomasi įstatymų, buvo reikalinga daug kam, todėl baigiantis viduramžiams ir ypač prasidėjus reformacijai, kai jau buvo akivaizdu, kad visos Europos niekam nepavyks nei jėga, nei gražiuoju suvienyti, daug kas išeitį ir tvarkos garantą siejo su stiprėjančių atskirų karalysčių monarchais. Tačiau be išorinių kliūčių (popiežiaus ir imperatoriaus), trukdžiusių karaliams sustiprinti savo valdžią, dar buvo ir stiprūs vidaus priešininkai. Pavyzdžiui, dabartinė Prancūzija viduramžiais buvo susiskaldžiusi į daugybę valdų ir teritorijų, kurias valdė ne tik Prancūzijos ir Anglijos karaliai, bet ir kitokie vietiniai valdovai – kunigaikščiai, grafai, hercogai ir kt., ir kiekvienas iš jų save laikė visateisiu valdų šeimininku. Didikų tarpusavio vaidai ir karai buvo įprastas dalykas. Bet jau XII amžiuje Prancūzijoje, taip pat ir kituose Europos kraštuose, prasidėjo karalių kova su nepaklusnia aukštuomene. Tos varžybos truko ne vieną šimtmetį ir įvairiuose kraštuose baigėsi skirtingai. Prancūzijoje pamažu įsitvirtino būtent absoliuti karaliaus valdžia, ypač suklestėjusi minėto karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Tuo tarpu Anglijoje karalius ir aukštuomenė taip ir neįstengė įveikti vieni kitų, tačiau jiems pavyko pasiekti kompromisą ir pasidalyti valdžią. O štai Lenkijos ir Lietuvos valstybėje karalius taip ir neįgijo absoliučios valdžios, nes niekas iš aukštuomenės nenorėjo apriboti savo laisvių ir neparėmė karaliaus siekių sukurti stiprią valstybę, kuri galėtų sėkmingai priešintis išorės pavojams. Atrodo, kad šios valstybės žlugimas XVIII amžiuje buvo visai natūralus absoliutizmo atmetimo padarinys. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau kituose kraštuose, absoliutizmas nebuvo tinkama išeitis. Kaip parodė laikas, absoliutizmas tebuvo laikina vertybė, kuri pasikeitus sąlygoms virto savo priešybe ir visuomenės raidos stabdžiu. Todėl tiek pat, kiek pagarbos nusipelno įvairių Europos kraštų karalių kova dėl savo valstybių suvienijimo, šiandien yra gerbiami ir kovotojai su absoliutizmu. XVIII amžiuje visuomenės pasipriešinimas absoliučiai valdžiai vis labiau smarkėjo, nes tuose kraštuose, kur karaliams pavyko įgyti absoliučią valdžią, jie ėmė ja piktnaudžiauti ir nebepaisyti visos valstybės interesų. Absoliutaus valdovo ir jo aplinkos požiūrį į savo valstybę ryškiai atspindi kito Prancūzijos karaliaus, Liudviko XV (1710–1774), valdymas. Pats būdamas bevalis ir tinginys, jis visai nesirūpino valstybės reikalais ir atidavė juos į savo meilužių, kurių turėjo begalę, rankas. Per tą laiką Prancūzija įsivėlė į nereikalingus karus, neteko beveik visų savo užjūrio valdų, šalies ekonomikoje viešpatavo chaosas. To meto dvasią gerai atspindi ši Liudvikui XV priskiriama frazė: „Po manęs – nors ir tvanas“. Netinkamas absoliučių valdovų valdymas skatino žmones keisti savo nuomonę. Vis populiaresnė darėsi idėja, kad valdovas teisę valdyti gauna ne iš Dievo, bet iš žmonių. Ir jeigu jis valdo netinkamai, tai tų pačių žmonių sprendimu jis gali būti nušalintas nuo sosto ir pakeistas kitu, labiau tinkamu šiam darbui valdovu. Kitaip tariant, būtent priešinantis ir kritikuojant absoliutizmą ir buvo „prisimintas“ pagrindinis demokratijos principas. Šis principas iš esmės ir tapo Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjiniu pagrindu. Kaip žinoma, 1789 metų Prancūzijos didžioji revoliucija ne tik panaikino absoliutizmą tame krašte, bet ir padarė didžiulę įtaką tolesnei daugelio Europos valstybių raidai, paskatino jų visuomenes ir netgi pačius pažangiau mąstančius monarchus anksčiau arba vėliau taip pat imtis absoliučią valdžią riboti, rašyti konstitucijas ir diegti demokratinio valdymo principus.

Istorija  Rašiniai   (3,27 kB)

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Istorija  Referatai   (17,46 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Istorija  Referatai   (84,27 kB)

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas - Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau - Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją.Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete.1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau - braižytoju vienoje inžinerijos firmoje.JAV lietuvių visuomenės veikėjas,ekologas. Mokydamasis Kauno Aušros gimnazijoje dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime(Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys;su kitais leido ir redagavo pogrindinį laikraštį Jaunime,budėk!).1957-58 lietuvių studentų organizacijos Santara centro vadybos pirmininkas.1958-65 Santaros-Šviesos federacijos vicepirmininkas,1966-68 pirmininkas.Nuo 1961 beveik 25 metus Margučio radijo laidų vadovas.JAV LB tarybos narys(1961-64),centro vadybos vicepirmininkas.V.Adamkus su kitais rengė akcijas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją,vadovaudamas JAV lietuvių jaunimo delegacijoms įteikė peticijų dėl Lietuvos laisvinimo JAV it JT aukščiausiasiems pareigūnams.Aštuntojo dešimtmečio pradžioje V. Adamkus pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją - Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju .1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958 - 1965 m. buvo "Santaros-Šviesos" federacijos - liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį "Veidu į Lietuvą" - vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 - 1964 m. - Amerikos lietuvių bendruomenės (LB) tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys.Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą "Lituanica". Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 m., organizacinio komiteto pirmininkas. 1970-81 JAV 5 (didžiausio) gamtos apsaugos regiono viceadministratorius,1981-97 administratorius valdytojas. Daug prisidėjo prie D.Ežerų išvalymo. Nuo 1972 JAV derybų su SSRS dėl gamtos apsaugos delegacijos narys ir nuolatinės JAV delegacijos pirmininkas,vykdant JAV-SSRS ekologijos bendradarbiavimo programas(tos pareigos leido jam kasmet, o kartais keletą kartų per metus lankytis okupuotoje Lietuvoje). Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausią mokslinę literatūrą. 1983-97 buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkos apsaugos srities koordinatorius.1983 ir 1991 (šios vyko jau Lietuvoje) Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas,1984-89 buvo Š.Amerikos lietuvių sporto sąjungos pirmininkas.Nuo 1988 įsitraukė į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą: rėmė Sąjūdį,buvo vienas VDU atkūrimo iniciatorių,Lietuvos aplinkosaugininkams 1991 įsteigė kesmetinę (Daktaro V.Adamkaus) premiją,1994-98 Lietuvos gamtos fondo pirmininkas.1996 dalyvavo LR seimo rinkimų kompanijoje,telkė nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Istorija  Rašiniai   (11,98 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Jogaila įvedė Lietuvoje krikščionybe, tikėdamasis pašalinti šitą izoliaciją, bet pajungė Lietuvą Lenkijai. Kryžiuočių pavojus liko. Stojęs vadovauti kovai prieš lenkų įsigalėjimą, Vytautas 1392 m. tapo faktiniu Lietuvos valdovu. Ta kova buvo itin sudėtinga: reikėjo rasti būdus šaliai išvesti iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Visa tai pasiekti iš karto trūko jėgų, be to darė klaidas ir pats Vytautas, 1399 m. patyręs Vorsklos katastrofą. Tačiau būtent Vytautas sugebėdavo rasti geriausias išeitis kebliose situacijose ir net nelaimes panaudoti savo siekiams. Vytautas rėmėsi kryžiuočiais prieš Lenkiją ir lenkais prieš Vokiečių ordiną, atiduodamas žemaičius ordinui, jis numatė būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į Rytus, jis rengėsi puolimui Vakaruose, pripažindamas Lenkijos karaliaus viršenybę, lenkų didžiūnus palenkė savo pusėn. Užsitikrinęs Lenkijos pagalbą, Vytautas 1409 m. atsiėmė žemaičius. Jis pasiekė, kad didžiulė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įžengė į Prūsiją ir 1410 m. sutriuškino kryžiuočius prie Žalgirio. Būdamas faktiniu didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Lietuva įgijo galimybę užmegzti santykius su daugeliu šalių. Vytautui valdant, joks rimtesnis politinis klausimas vidurio Europoje negalėjo būti išspręstas be Lietuvos. Visa tai parengė dirvą pašalinti Lenkijos viršenybę ir paskelbti Lietuvą karalyste. Tik mirtis sutrukdė Vytautui apsivainikuoti karaliumi. Pažangos Vytautas siekė feodaliniais budais: feodalinių santykių, feodalinių prieštaravimų intensyvinimu. Vytautas padidino valstiečių prievoles, pradėjo juos dalyti bajorams. Tokia brangia valstiečių laisvės kaina Vytautas sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų. Be to, buvo pašalinti sričių kunigaikščiai, ėmė greitai augti Lietuvos miestai. Bajorų luominės teisės plėtė jų akiratį. Didžiojo kunigaikščio taryba iš paprastų valdovo valios vykdytojų virto politikos vingrybes išmanančiu valdymo organu. Vytautas ne tik rėmėsi atsiradusia Lietuvoje bažnyčia, bet sugebėjo apkrikštyti atkaklius pagonis žemaičius, tapti Livonijos vyskupų globėju, savo karo veiksmus prieš totorius paskelbti kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įkurti atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos, sujungus ją su rusų žemių stačiatikių vyskupijomis, katalikų ir stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Lietuva iki Vytauto buvo beraštė šalis. Plėsdamas parapijų ir vienuolynų tinklą, Vytautas padėjo kurtis bažnyčių mokykloms, o svarbiausia — suorganizavo didelę valdovo raštinę ir visas administravimas ir teismo bylų sprendimas buvo paremtas raštu. Bajorų ir miestiečių buitis tapo neįsivaizduojama be rašto. Vytautas sugebėjo rasti geriausius būdus pakelti Lietuvą iš atsilikimo, jis padarė Lietuvą Europos valstybe ir privertė Europą tai pripažinti. Remiantis politiniu svoriu, užtikrinusiu Lietuvos valstybingumo gyvavimą, Lietuvos izoliacija buvo pašalinta visose srityse. Vytauto laikais Lietuva buvo tokia reikšminga Europos šalių gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to. Už visa tai istorija Vytautą pavadino Didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

Gyventi ir veikti Vytautui teko sudėtingu laikotarpiu.1382 – 1392 m. Lietuvoje su pertraukomis vyko „pusbrolių kova“ dėl valdžios tarp Algirdo ir Kęstučio vaikų.1382m. įvyko Skirgailos perversmas Lietuvoje.1382m. liepos mėn. Jogaila paima nelaisvėn Kęstutį ir Vytautą.1382m. rugpjūčio mėn.Kęstutis pasmaugiamas Krėvos pily.Vytautui, persirengus tarnaite, pavyksta pabėgti.Jam tenka pirmą kartą bėgti į Prūsiją ir prašyti kryžiuočių ordino pagalbos.1383m. Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Lietuvą: užima Trakus, apgula Vilnių.1384m.Vytautas ir kryžiuočių ordinas nugriauna Kauno pilį. 1384m. Vytautas ir Jogaila susitaiko: Kęstučio sūnus grįžta į Lietuvą ir gauna valdyti Gardiną, Brastą, Voluinę. 1387m. įvyksta Lietuvos ( be Žemaitijos) krikštas.Vytautas aktyviai dalyvauja statant pirmąsias septynias bažnyčias Lietuvoje.Kadangi Jogaila negrąžina tėvonijos(Trakų ir Vilniaus), Vytautas bando padaryti tai pats.Tai nepavykus, 1390m. Kęstučio sūnus vėl bėga pas kryžiuočius.Jau 1390m. pavasarį Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Vilniaus kraštą.1391m. užima Gardino pilį.Jis su kryžiuočių ordino pagalba užima pusę Lietuvos.1392m. slapta susitarus su Jogaila Vytautas atsimeta nuo kryžiuočių ordino: sudegina tris kryžiuočių pilis ir iškilmingai sugrįžta į Vilnių. 1392m. Jogaila ir Vytautas pasirašo Astravos sutartį pagal kurią Vytautui sugrįžta Kęstučio žemės, Vilnius, Luckas.Taip 1392m. Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Valdymą pradeda savo valdžios stiprinimu: išvejami Jogailos broliai iš Vitebsko, Naugardo Sėversko, Podolės. Vytautas sustiprina LDK vakarus, pasirašo su kryžiuočių ordinu Salyno sutartį.Pagal ją kryžiuočių ordinui atiduodama Žemaitija iki Nevėžio ir šiaurinė Suvalkija.Kryžiuočių ordinas pažada pagalbą LDK rytuose.1399 m. įvyksta pirmasis kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio Vytauto, prieš totorius.Deja, šis žygis baigiasi tragiškai nesėkmingai.Vorkslos mūšyje totoriai nugali, Vytautas netenka didžiumos savo kariuomenės. 1409m. gegužę prasideda sukilimas Žemaitijoje prieš kryžiuočius.Palaikomi Vytauto žemaičiai sudegina visas kryžiuočių ordino pilis.Tai peraugo į LDK ir Lenkijos karą( 1410– 1411m.) 1410m. liepos 15d. įvyksta žymiausias mūšis su Vytautu: Žalgirio(Tanenbergo, Griunvaldo).Jungtinė lietuvių, lenkų, rusų, totorių, čekų kariuomenė sutriuškina kryžiuočius.Istorikų nuomone Vytautas buvo realus šios pergalės kalvis. 1413m.Vytautas apkrikština Žemaitiją.1422m. jis su kryžiuočių ordinu pasirašo Melno sutartį, pagal kurią nustatomos vakarinės LDK sienos. Paskutinis Vytauto gyvenimo laikotarpis susijęs su jo kova dėl karūnos.1429m. įvykusioje Europos vadovų sueigoje pagrindinis klausimas buvo Vytauto karūnacija.Tam labai priešinosi lenkai, nenorėdami prarasti įtakos LDK.1430m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti Vytauto karūnacija Trakuose, tačiau lenkai sulaiko imperatoriaus Vladislavo siūstą karūną.Antrosios karūnos Vytautas jau nesulaukia.Po dviejų savaičių ligos, 1430m. spalio 27d. Vytautas miršta Trakuose.Mirė nuo peties pūlinio arba traumos, gautos nukritos nuo žirgo. Didysis kunigaikštis mirė palikdamas LDK didžiausia tarp Europos valstybių.Jos teritorija buvo 950.000 kv.km.ir driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.Vytautas sugebėjo centralizuoti valstybę, atimdamas valdžią iš smulkių kunigaikščių.Apkrikštijęs Lietuvą ir Žemaitiją, Vytautas padėjo kurtis bažnyčios mokykloms.Lietuva tapo raštinga šalimi.Pagoniška Lietuva tapo krikščioniška valstybe.Vilnius tapo dideliu Rytų Europos miestu.Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai.Jo vadovavimo laikotarpiu Lietuva buvo tokia reikšminga Europos gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to.Už visa tai istorija Vytautą pavadino didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose. Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė. Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais. II. Visuomeninis - politinis gyvenimas Šiauliuose. Kaip rodo Šiaulių miesto policijos ir karinio viršininkų pranešimai Kauno gubernatoriui, panašaus pobūdžio akcijos vyko ir Šiauliuose. 1861 m. gruodžio 3 d. bažnyčioje gimnazijos moksleiviai giedojo uždraustą himną, 1862 m. kovo 4 d. per Velykas ten pat buvo išplatintas “piktinančio turinio” atsišaukimas.Panašūs atsišaukimai bažnyčioje, korespondencijos dėžutėse, ant grafo Zubovo kiemo vartų buvo platinami kovo, liepos, rugsėjo mėnesiais.Stiprėjant politinei įtampai krašte, vietos administracija, gubernijos valdžia ėmėsi ypatingų priemonių, sutvirtinančių jos pozicijas mieste ir apskrityse. 1864 m. sausio 30 d. miesto karinis viršininkas prašė gubernatoriaus uždaryti “visų neramumų židinį” - gimnaziją.Tačiau leista buvo tik išsiūsti iš miesto pas tėvus laisvai besimokantį jaunimą.Tai ir buvo padaryta. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti, į miestą pasiųsti du pėstininkų pulkai ir dislokuoti du kavalerijos eskadronai.

Istorija  Rašiniai   (6 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Šio referato tikslas – apžvelgti žemaičių papuošalų specifiką ir įvairovę. Numatoma remtis rastais šaltiniais ir litertūra (nurodyta darbo pabaigoje). Norint iškelti senovinių papuošalų problemą šiandien, bus apklaustas patyręs ir nispelnęs lietuvių liaudies menininkas – Vytautas Paukštys, kuris pasidalins savo asmenine patirtimi, kasdien keliant mūsų kultūros šaknis ir bandant atkurti tas unikalias formas, ornamentiką ir simboliką papuošalų. Aptariamas Vidurinysis Geležies amžius (V – VIII a. ), tai – Tautų kraustymosi epocha. Šis laikotarpis labai svarbus ir aktualus ieškant atsakymų į iškeltas problemas, nes aktyviai vykstant kovoms tarp valstybių ir vietinių genčių, kai buvo priplėšiama svetimų kultūrų turto su kitokia ornamentika, formomis, daiktais, kurie ne tik buvo gaminami iš kitų medžiagu, jų kombinacijų, bet ir kitokių paskirčių. Tai įtakojo spartų kultūrinį šuolį aukštyn, naujų medžiagų naudojimą, tobulesnius jų apdirbimo metodus, naujas formas, įvairesnę ornamentiką. Bus paliesti ir tiriamieji, ir lyginamieji metodai, kadangi papuošalų formos, ornamentika ir tipai priklauso nuo regionų, kuriuose dirbiniai randami skirtingi. Kreipiamas dėmesys į gausius ornamentus, kurie naudojami papuošti įvairiems tiek moterų, tiek vyrų papuošalams. Norima iškelti papuošalų paskirties ir svarbos problemą viduriniojo geležies amžiaus laikotarpyje, Žemaitijos apskrityje. Gaminti papuošalus pradėjo jau labai seniai, jų randama net Mezolito laokotarpio kapavietėse. Pirmieji papuošalai būdavo sumedžiotų žvėrių dantys, kaulai, iš kurių darydavo vėrinius ir dėdavo į kapavietes. Vėrinių skaičius priklausydavo nuo žmogaus lyties (vyrams jų dėdavo daug, moterims mažai, arba visai nedėdavo), amžiaus ir užimamos vietos bendruomenėje. Žyniuonių kapavietėse (taip manoma), dėdavo itin daug vėrinių, dantų, kaulų. Kartais jų randama ir vaikų kapavietėse. Papuošalų paskirtis, formos, medžiagos kito vystantis kultūroms ir geležies amžiuje jau naudojamos įvairios medžiagos bei jų kombinacijos: bronza, žalvaris, sidabras, emalė, alavas, oda… Bronza naudota labai plačiai, alavu dengti bronzos dirbiniai labai panašūs į sidabrinius. Sidabras pradėtas naudoti nuo IIIa., o patys pirmieji dirbiniai atsivežti iš Romos imperijos provincijų, paauksuotų papuošalų Lietuvos teritorijoje randama itin mažai. Nenustatyta, ar tie dirbiniai vietinių meistrų, ar atvežtiniai iš kitų kraštų. Metalų epochos dirbinius yra priimtina vadinti žalvariniais, tačiau tai yra klaidinga. Spektrinės analizės būdu buvo nustatyta, kad net 89% buvo būtent bronziniai ir tik apie 5% - žalvariniai. Bronza atkeliaudavo iš Centrinės Europos rūdynų. Papuošalai buvo gaminami labai kruopščiai: sukdavo vielą, atskiras detales ornamentikai prilituodavo, kniedydavo, pačius papuošalus liedino. Jau nukaltą, išlietą dirbinį šlifuodavo, kad išgautų subtilesnes formas, nebūtų atsikišimų. Papuošalus išdirbdavo iki tobulo rezultato. Ornamentikoje vyravo geometriniai raštai: apskritimai, trikampėliai, kvadratukai, kryželiai trumpomis įbraižomis ar ilgomis linijomis, iš kurių susidarydavo įdomesnės, sudėtingesnės figūros: spiralės, banguotos linijos, rombai, žvaigždės, saulutės, net dvigubos pynutės. Dažniausiai ir būdavo naudojami gana abstraktūs ornamentai, gyvūnų ar paukščių figūrėlės pasitaiko daug rečiau ir vėliau atsirado. Atskiroje grupėje išskirti papuošalai, kurių vijimo, pynimo ir tordiravimo atlikimas lėmė meninę išraišką. Papuošalai tai ne tik antsmilkiniai, apgalviai, kepuraitės, segės ar smeigtukai, bet ir diržų sagtys, kalavijų makštų puošti apkalai, paauksuotos ir dekoruotos sagtys, žirgų kamanos… Šie radinai puošti itin sudėtingais simboliniais atvaizdais, kurie buvo ne tik reljefiniai ornamentai, bet ir tūriniai žvėrių (briedžių, elnių), paukščių, gyvačių atvaizdai, kartais net šių zoomorfinių atvaizdų kompozicijomis (gal net antropomorfinių).

Istorija  Referatai   (12,39 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Viduramžių epochos bruožai: Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga. Viduramžių epochos bruožai: 1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas); 2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija; 3) Susidarė Europos tautos; 4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas; 5) Luominis susiskirstymas; 6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais; 7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda); 8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai). Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius: a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.); b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.); c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.). Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų. Bizantija (395 – 1453 m.) V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos: • Bandymas atkuri Romos imperijos galybę; • Sukūrė centralizuotą administraciją; • Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą; • Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.). Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną. Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:  Pakirsta prekybinė galia;  Suiro temų sistema;  Kariuomenėje daugėjo samdinių;  Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai. Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.

Istorija  Konspektai   (20,9 kB)

Romantika- XI-XIIa. Architekūros ir dailes stilius. Gotika- XIIa. Vid.-XVIa. Pradž. Architekūros ir dailės stilius.Jo pavadinimas kilo XVIa. Italijoje iš germanų genčių gotų pavadinimo. Bizantiškasis stilius-viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas VI–XV a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Susiformuoja žlugus Romos imperijai.  BIZANTIJOS MENAS Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja, kita vertus, ją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Ji klostėsi veikiama helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės.

Istorija  Pateiktys   (677,11 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Įvadas Turbūt niekas nepaneigs, kad vestuvės- gražiausia gyvenimo šventė. Deje, bet kuo toliau tuo labiau vestuvės darosi vis mažiau panašios į tas tikras lietuviškas vestuves. Bėgant metams vestuvių tradicijos visiškai pasikeitė atkeliavo papročiai iš kitų šalių ir beveik neliko tų tikrųjų lietuviškų vestuvių papročių kurie tikrai nėra blogesni nei tie kurie atkeliajo iš kitų šalių. Klausiate kas dėl visko kaltas? Tai mes patys- lietuviai. Juk niekas mūsų neverčia atsisakyti savo šalies papročių, mes tai darome savo noru. Aplink tik ir girdžiu ,,Mes lietuviai-atskira šalis! Mes nenorime būti priklausomi nuo kitų šalių.‘‘ Bet kodėl ,,mes lietuviai‘‘ niekada nepagalvojame, kad atsisakydami savo gimtosios šalies papročių ir tampame vis labiau priklausomi nuo kitų šalių? Mano manymu vis tik reikėtų vestuves švęsti pagal lietuviškus papročius. Nemanau, kad mūsų papročiai jau tokie neįdomųs ir atsibodę, kad reikėtų ieškoti papročių kitose šalyse. Argi nebūna linksma per tikras lietuviškas vestuves kuriose nors ir žinomi visi papročiai, bet dėl to jos tikrai netampa nuobodžios ar banalios. Tuo tarpu nuėjęs į vestuves kuriose gaila, bet nėra lietuviškų papročių ir matydamas kokį nors paprotį kuris yra atkeliavęs iš kitos šalies ir tau dar yra nežinomas nenuostabu, kad kartais gali pasijusti nejaukiai ir nesuprasti ką simbolizuoja tas paprotys ir ką juo norima parodyti. Aišku aš nesakau, kad turime laikytis papročių kurie Lietuvoje buvo prieš daug metų (pvz. rengtis tautiniais drabužiais ir gerti midų.) , bet butų gražu jei nuotakos neužmirštų ilgų baltų suknelių ir nekeistų jų į trumpas ir spalvotas. Jei visgi į Lietuvą sugrįžtų taip sakant baltų suknelių ,,mada“ tai galbut nors retkarčiais išgirstume kur nors ant suoliuko sėdinčią ir dūsaujančią močiūtę ,,eh vestuvės...‘‘. Tuo tarpu dabar pamatęs būrį pasipuošusių žmonių dar negali būti tikras, kad tai tikrai vestuvės.Mano manymu tos tikrosios vestuvės iš meilės, o ne ,,iš reikalo‘‘ ar dėl kitų neaiškių priežasčių būna tik kartą gyvenime ir reikia jas atšvęsti pagal tikrus lietuviškus papročius su kuriais aš ir supažindinsiu šiame referate. Taigi šio darbo tikslas ir yra palyginti šiuolaikines vestuves, jų papročius ir tradicijas su senovės lietuvių vestuvių papročiais ir tradicijomis. Mergvakaris ir bernvakaris senovėje: Mergvakaris Oi sese, sesele, sesute jaunoji, Dar nematei bernužėlio ir didžio vargelio. Išvysi bernelį ir didį vargelį, Nuves tave tas bernelis svetimon šalelėn. Svetimoj šalelėj svetimi žmoneliai Nemokėsi marčiavot (būti marčia) Nei burnelės praust. Karčios ašarėlės burnelę nupraus, Marškinėlių rankovėlės veidelius šluostys... Mergvakario metu merginos šokdavo ratelius, aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo dovanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui padovanodavo po margaspalvę juostą. Apjuosti svečią savo austa juosta buvo laikoma dideliu garbės ženklu. Po mergvakario jaunoji simboliškai atsisveikindavo ir su savo gėlių darželiu, kuriuo ji rūpinosi visą savo jaunystę. Į mergvakarį susirinkdavo jaunosios draugės, būsimos vestuvių palydos, o kartais ir viso kaimo merginos. Būsimos pamergės atnešdavo savo keptus pyragus. Vyriausioji pamergė organizuodavo visą mergvakarį. Ji užvesdavo merginas dainuoti mergvakario dainas; graudindavo jaunąją; mokė šokti. Ji arba ir visos pamergės pindavo rūtų vainikėlius. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Rūtų vainikėlis – jaunosios nekaltumo, tyrumo simbolis, mat jaunoji iki vestuvių būdavo nekalta. Neveltui liaudies dainose dainuojama „bernelis sutrypė rūtų darželį“, „man rūtelė tik viena, o bernelių daug yra“ ir pan. Kai vainikėlis būdavo nupintas jis, jis būdavo dedamas jaunajai ant galvos ir kiekviena mergina ją graudendavo, kaip joms bus sunku su ja išsiskirti, kaip jai bus sunku gyventi naują gyvenimą su vyru. Tai būdavo paskutinis jaunosios apsisprendimo vakaras.

Istorija  Referatai   (25,6 kB)

Romėnus puolė: anglai, saksai, jutai, frankai, gotai (ostgotai, vestgotai), vandalai. Germanai save suvokė kaip visumą, nes tarpusavy galėjo bendrauti bendrine gotų kalba. 419 m. pradėjo kurtis barbarų karalystės Romos imperijos teritorijoje. Vestgotų (centras - Tulūza), 439 m. vandalų (centras – Kartagina; Maroko, Tuniso, Alžyro teritorija); Burgundų (centras - Zionas). Romai liko tik Nalijos teritorija. 476 m. germanų genties skirų vadas Odoakras nuvertė paskutinį V.Romos imperatorių Romulą Augustulą. Šie metai laikomi V.imperijos žlugimu. Oduakrą išstūmia ostgotai ir kt. Italijos centre 6-7 a. formuojasi popiežiaus valstybė (baigė formuotis 8 a.). Romos žlugimo priežastys: Barbarai sudarė tik 5 visų gyventojų. Kultūrinio, materialinio išsivystimo atžvilgiu buvo žemesni. Barbarų puldinėjimai buvo labai žiaurūs. Puolimai sutapo su Romos imperijos politine ekonomine krize, kariniu nusilpimu. Tomis sąlygomis romėnai priimdavo barbarus gyventi, dirbti žemę. Barbarai nebuvo labai laukiniai, nes jie klajojo po civilizuotus kraštus, buvo susipažinę su įvairiomis kultūromis. Puikūs jūvelyrai, metalo, odininkystės amatų meistrai. Barbarai priėmė krikščionybę. Plito arijonizmas (atgijo 16 a.), žinomas nuo ankstyvųjų Romos laikų. Tai buvo krikščionybės erezija, bet padėjo skverbtis į romėnų teisę. Barbarai kilo dėl sąlyčio su romėnų pasauliu, romėnai barbarėjo.

Istorija  Konspektai   (9,05 kB)

Pati didž. Teritorija ir paveldėjimas – vakarų krikščionys, nors jie iki 11 a. buvo Bizantijos ir arabų šešėlyje. V.Europą vienijantis veiksnys buvo krikščionybė. Ji tapo Europos kultūros, gyvenimo būdo, pasaulio sampratos pagrindu. Suvienijo V.Europą. Įtvirtino lokalizaciją. Krikščionybė išliko Europos fenomenu. Krikščionybė skyrėsi nuo kitų: 1) krikščionybei buvop svarbi idėja, kad žmogus sukurtas pagal dievo pasaulį, turi dievo protą, gali suprasti būties esmę. 2) solidarumas kaip moralinė vertybė. Artima meilė, broliška pagalba. 3) nuodemės suvokimas skatino galvoti apie gėrio ir blogio sankirtą, ieškoti dievo. Nuodėmės atleidimas – viltis tobulėti, nekartoti klaidų. 4) mesionizmas ir viltis. Atsinaujimo viltis. Veržlumas, nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Naujo siekimas. Nėra fatalizmo – žmogus turi aktyvią veiklą.

Istorija  Konspektai   (6 kB)

Įvadas Užgavėnės – sena žiemos šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Vėlykų. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės. Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas – blynai. Užgavėniu pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių 'gavėti' (silpti) bei 'gautis' (žemė gaunasi iš po žiemos miego). -3- Kaukės Užgavėnių veikėjai ir jų veiksmai yra simboliški. Kaukės - tai apsigynimo ir vaisingumo žadinimo ritualų liekanos. Jos sietinos ir su perėjimo iš žiemos sunkumų į pavasario viltis papročiais. Pirmykščiam žmogui kaukė buvo patikima priemonė apsiginti nuo demoniškų jėgų: pamėgdžiodamas esą jis apgauna demonus ir kartu perimą jų antgamtinę galią. Žmonės žiemą įsivaizdavo kaip demoną, kyrį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Užgavėnės buvo laikomos paskutiniu demonų siautėjimu, į kurį, tikėdamiesi laimėti šią kovą, aktyviai įsijungdavo ir žmonės, tik persirengdavo taip, kad jų niekas negalėtų atpažinti.Geriausia priemonė piktiems demonams nuvaryti - užgavėnininkų keliamas didelis triukšmas. Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kaukėmis. Kiekvienam reikia išradingumo, kad atkreiptų dėmesį. Mėsiedui baigiantis, vyrai suskubdavo taisyti pernykščius apdarus, ruošti naujus ir drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kaukes dar darydavo ir seno kailio, o vėliau ir iš popieriaus. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.Būtini užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didelė moters iškamša – Morė, kitaip dar vadinama Katre, Magde. Vadinta ji dar pasileidėle kotre, globėja, Motinėle, visų žydų motina. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą išpaišydavo anglimi, suodžiais ar burokais.

Istorija  Referatai   (9,55 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Bokšto projekto autorius - V.Obydovas, inžinerinio korpuso autorius - K.Balėnas. Pirmas betono kubas į bokšto pamatus buvo supiltas 1974 m. gegužės 31 d, o Valstybinės komisijos priėmimo eksploatuoti aktas pasirašytas 1980 m. gruodžio 30 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba šį aktą patvirtino 1981 m. sausio 30 d. Šiuo metu Vilniaus TV bokštas siunčia į eterį 7 televizijos ir 14 radiofonijos programų skirtinguose diapazonuose. Radijo relinė linija riša Lietuvos sostinę su retransliatoriais Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Viešintose, Visagine, Tauragėje, Druskininkuose ir kt. TV bokštas su pamatu sveria 25000 - 30000 t, jo aukštis - 326,5 m, užstatymo aikštelė užima - 3355 m2 plotą. Viršutinis statinys sveria 3500 t. Jo metalo karkasas, sveriantis 100 t, buvo surinktas ant žemės ir per pusantros valandos pakeltas į 160 m aukštį. Viršutinio statinio laikančioji dalis - gelžbetoninė taurė susideda iš 16 elementų. Jie buvo išbetonuoti bokšto papėdėje specialiame stapelyje, ir pakelti į projektinį aukštį. Viršutinio statinio sienos apšiltintos ir padengtos vario lakštais. Bokšto pagrindas - apskritimo formos 38 m diametro ir 1.5 m storio padas. Pamatas įgilintas - 8.25 m, jo svoris - 11500 t. Bokšto kamienas - 190 m aukščio tuščiaviduris gelžbetoninis vamzdis. Apačioje jo diametras siekia 15 m, o einant į viršų susiaurėja iki 8 m. Sienelių storis nuo 50 cm apačioje iki 30 cm 165 m aukštyje. Iš betoninės dalies "išstumta" 136,47 m metalinė antenų dalis. Ji, elektriškai sujungta su galingu įžeminimo kontūru, drauge yra ir perkūnsargis. Intensyvios perkūnijos metu yra užregistruota šimtai žaibo pataikymų, bet jokių neigiamų pasekmių nepastebėta. Metalinėje stiebo dalyje nuosekliai išdėstytos televizijos ir radijo siųstuvų antenos. Antenų ir signalinių žibintų aptarnavimui įrengtos išorinės aikštelės. Metalinio kamieno viduje išdėstytos aikštelės ir vertikalios kopėčios, antenų maitinimo ir paskirstymo fideriai bei kitos komunikacijos. Metalinė bokšto dalis drauge su antenomis sveria apie 260 t. TV bokštas unikalus ne tik išore. Jo tūris beveik 53000 m3. Dviejuose apatinio ir viršutinio žiedinių statinių aukštuose yra televizijos ir radijo įrenginiai, o pagrindinės komunikacijų arterijos nutiestos per visą bokšto kamieno dalį. Trečiame apatinio statinio aukšte išdėstyti televizijos ir radijo siųstuvai. Antrajame apatinio statinio aukšte yra ventiliacijos ir aušinimo įrengimai. Bokšto rūsyje - transformatorinė pastotė, liftų įrengimai. Nuo bokšto apačios iki kavinės - baro "Paukščių takas" yra 917 laiptų. Greitaeigiai liftai į šitą aukštį pakyla per 40 sekundžių. Liftas gali kelti 13 žmonių 4 m/s greičiu. Bokšto kamiene yra 18 aukštų, kuriuose išdėstytos gamybinės ir pagalbinės patalpos. Viršutiniame žiediniame statinyje įrengta 80 vietų kavinė - baras "Paukščių takas" ir apžvalgos aikštelė su besisukančiomis grindimis. Apžvalgos aikštelė apsisuka per 45 minutes. Esant geram orui Vilniaus ir jo apylinkių panoramą galima matyti 50 km spinduliu. Virš Kavinės - baro yra radijo relinių linijų aparatinės ir pagalbinės tarnybos. Bokštui apsaugoti nuo atsitiktinio gaisro panaudotos nedegios medžiagos, sausi transformatoriai ir nepralaidžios pertvaros tarp patalpų. Tarp šiuolaikinių statinių TV bokštas kuria ateities architektūros įvaizdį ir teisėtai užima garbingą vietą tarp aukščiausių pasaulio statinių.(1 priedas)

Istorija  Referatai   (58,4 kB)

Darbp tikslas Supažindinti mokinius su tarpukario Kaunu, jo istorija, tarpukario metais pastatytais pastatais. Dabartinio Kauno informacija Valstybė: Lietuva Savivaldybė: Kauno miesto savivaldybė Meras: Arvydas Garbaravičius Gyventojų (2006): 360 637 Plotas: 157 km² Gyventojų tankumas: 2319/km² Tarpukario Kauno istorija 1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus Lenkijai, Kaunas tapo Laikinąja sostine, svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 m. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su centru sujungė tiltai per Nemuną bei Nerį.

Istorija  Pateiktys   (1,11 MB)

Iš Prancūzijos planavo atimti elzasą ir Lotaringiją bei Afrikos valdas.Hitleris viešai skelbia, siekia paversti Vokietijos tvirtovę prieš bolševikybę.1933m. Vokietija pasitraukia iš tautų sąjungos, o 1935m. paskelbia visuotinės karo prievolės sugražinimą ir karinės aviacijos atkūrimą.Šie faktai nesulaukė jokio atgrsio Europos valstybėse. Tai paskatino Hitlerį ir Vokietija buvo pradėta sparčiai ginkluoti. 1938m. Hitleris suplanuoja prijungti Austriją prie Vokietijos(austrijos anšliuzas). 1936m. Vokietija ir Italija pasirašo sutartį dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje.Netrukus prie šios sutarties prisijungia ir Japonija.Tokiu būdu susidaro agresyvus blokas-Berlynas, Roma,Tokijas.Pasaulyje susikuria 2 karo židiniai – Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Tolimuosiuose Rytuose nuo 1931m. Japonija veržėsi į Kiniją siekdama nuo jos atplėšti Mandžiuriją, kuri jai buvo reikalinga žaliavų šaltinis.Japonijai čia pavyksta įkurti mandžiuko valstybę, tačiau šios valstybė įkūrimas nepatiko Sovietų Sąjungai, nes tos valstybės sienos tiesiogiai priėjo prie rusų.Tautų sąjunga nereaguoja į šiuos japonijos siekimus.Pirmiausiai dėl to, kad Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad Japonija neužgrobtų jų valdų Rytų Azijoje ir tikėjosi jog Japonija įsivėlus į karą su Kinija Japonija nusilps ir neturės jėgų pulti europiečių ir amerikiečių valdų. 1937m. Japonija atnaujina karą su Kinija.Taip ji padaro dėl to, kad pasipiktina, kad tautų sąjungoje yra svarstomi ir smerkiami jos veiksmai.Japonija planuoja užpulti Vakarų valstybių kolonijas Japonijos Rytuose, tačiau tam jiems reikalingas sąjungininkas.Juo tampa Vokietija ir italija.

Istorija  Konspektai   (3,48 kB)