Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Energetinės bazės plėtra Lietuvoje
2009-09-03
1940 metais Lietuvoje buvo 123 įvairaus dydžio elektrinės, kurios per metus pagamino 119,2 mln. KWk elektros energijos. Didžiausiomis buvo Petrašiūnų (Kauno), Vilniaus, Panevėžio elektrinės. Kitos buvo mažos ir labai mažos, turėjusios dyzelinių variklių, hidroturbinų, lokomobilių, dujų generatorių variklius. 1940–1941 m. jos buvo nacionalizuotos. Sovietinė sistema itin akcentuodavo „elektrifikaciją“, darė ją neatsiejamą nuo taip vadinamo „socializmo sukūrimo“. Tuo metu jau buvo kurti planai statyti Nemuno hidroelektrinių kaskadą...
Bėgdami nuo sovietų, į Vakarus pasitraukė virš 60 000 lietuvių pabėgėlių, kurie iš pradžių apsistojo Vokietijoje, tačiau po keleto metų dauguma išvyko į JAV. Buvęs Lietuvos prezidentas A. Smetona, apsigyvenęs Amerikoje, nebesuspėjo imtis politinių veiksmų Lietuvos valstybingumui atstatyti – jau 1944 m. jis gana neaiškiomis aplinkybėmis žuvo gaisro metu. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuriai vadovavo S. Lozoraitis-vyresnysis, aktyviai, įvairiomis formomis kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Numatęs artėjančią Lietuvos katastrofą ir siekdamas užtikrinti jos nepriklausomo valstybingumo tęstinumą, Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys 1940 birželio 2 d. išsiuntė visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms analogiško turinio telegramą Nr. 288, kurioje sakoma: „…Jei mus čia ištiktų katastrofa, laikyti Stasį Lozoraitį likusios užsienyje diplomatijos šefu“. Ja remdamasis S. Lozoraitis po Lietuvos okupacijos ir aneksijos organizavo tolesnį atstovavimą mūsų šaliai užsienyje.
Lietuviškos mokyklos išeivijoje
2009-09-03
Lietuvių mokyklos užsienyje atsirado skirtingais laikotarpiais, skirtingomis aplinkybėmis. Dalis lietuviškų mokyklų buvo įsteigta pačiame Lietuvos pasienyje, tačiau kaimyninių šalių teritorijose. Šiose srityse nuo seno gyveno lietuvių tautybės gyventojai, čia veikė ir jų mokyklos. Ryškiausias pavyzdys – Lenkijai priklausantis Punsko-Seinų kraštas. Tačiau didžioji lietuvių išeivių dalis atsidūrė kituose kraštuose ieškodami geresnio gyvenimo, slėpdamiesi nuo caro valdžios persekiojimų ar Antrojo pasaulinio karo metais į Vakarus pasitraukę nuo bolševikų okupacijos.
Lietuvos partizaninis karas 1944–1953 metais
2009-09-03
1944 m. liepos mėnesį, Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, buvo dislokuoti represiniai ypatingos paskirties NKVD kariuomenės daliniai, kurie vykdė baudžiamąsias operacijas: degino sodybas, žudė ir degino gyvus žmones. 1944–1945 m. iš viso buvo nužudyta ar nukankinta per tardymus 13,2 tūkst. asmenų. Tokios žiaurios okupacinės valdžios represijos skatino ginkluotis ir priešintis smurtui. Visose apskrityse organizavosi partizanų būriai. Tačiau Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės teroro negalima laikyti pagrindine ginkluotojo pasipriešinimo priežastimi.
Pogrindinė rezistencija 1945–1990 metais
2009-09-03
1944 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo antisovietinė rezistencija, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, totalitarinį režimą, prieš politinės ir socialinės priespaudos formas bei represijas. Pagrindiniu pasipriešinimo tikslu buvo nepriklausomybės atkūrimas. Siekiant jo vyko partizanų ginkluotos kovos ir neginkluotas pasipriešinimas (pasyvioji rezistencija). Neginkluotas pasipriešinimas reiškė prieštaravimus arba nepaklusnumą okupacinei valdžiai, vyriausybei, jos skelbtiems įstatymams bei vykdytai politikai.
Mirus J. Stalinui, 1953 m. kovo 27 d. L. Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“. Pagal jį iš GULAG-o lagerių buvo paleista 1,2 mln. kalinių, daugiausia nuteistų už kriminalinius ir vadinamuosius buitinius nusikaltimus. Nors buvo numatyta paleisti ir politinius kalinius, nuteistus 5 metams laisvės atėmimo, dauguma lietuvių toliau kalėjo GULAG-o lageriuose. Kaliniai tebemirė nuo ligų, sunkaus darbo ar buvo sargybos nužudomi.
Tautinis atgimimas.„Sąjūdis“
2009-09-03
Tautinis atgimimas 9-o dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus SSRS pertvarkos politikai, ėmė reikštis mitingais, minėjimais, kurių metu reikalauta laisvės Lietuvai, naudota tautinė simbolika, giedotas nepriklausomos Lietuvos himnas, minėtos svarbios, tačiau ligi tol nutylimos Lietuvos valstybei datos: birželio 14-oji – masinių trėmimų pradžia, rugpjūčio 23-oji – Ribentropo-Molotovo pakto data, vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva dėl savo sienų jokių pretenzijų kaimyninėms šalims neturėjo, nors iki galo nesusipratimų nebuvo išvengta. Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybės teritorijoje liko Lietuvai administraciniu požiūriu pavaldūs Gervėčiai. Tačiau mūsų valstybės teritorija pasiliko tokia, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu Lietuva ribojasi su keturiomis valstybėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Bendra Lietuvos siena yra 1735 km ilgio.
Lietuvos valstybės heraldikos atkūrimas
2009-09-03
Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Šis Lietuvos herbas, reprezentavęs valstybę daugiau negu keturis amžius, buvo panaikintas 1795 m., kai Lietuva ilgesniam nei 100 metų laikotarpiui pateko į Rusijos imperijos valdžią. Pirmojo pasaulinio karo metu žlugus Rusijos imperijai, Lietuva 1918 m. vasario 16 d. paskelbė valstybės atkūrimo aktą. Istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelis vėl tapo Lietuvos Respublikos herbu. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romantizuota herbo versija.
1991 m. sausio 13-oji
2009-09-03
SSRS niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Lietuva jau nepriklausoma valstybė, tad aukščiausioji sovietų vadovybė nusprendė griebtis atviros agresijos. 1991 m. sausio 8-ąją Sovietų Sąjungos gynybos ministras į Baltijos šalis įsakė įvesti desantininkų karinius dalinius. Į Lietuvą buvo permesti sovietų desantininkų divizijos daliniai iš Pskovo. Jau kitą dieną SSRS prezidentas M. Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą siekiais atkurti buržuazinę santvarką bei pareikalavo laikytis Sovietų Sąjungos konstitucijos.
Medininkų žudynės
2009-09-03
Sovietų Sąjungos armija 1991-ųjų pavasarį nuolat puldinėjo valstybines Lietuvos Respublikos institucijas. Taip buvo daroma norint bet kokiais būdais primesti Lietuvai sąjunginės respublikos statusą. Vienu iš Lietuvos nepriklausomybės simbolių tapo pasienyje ties Baltarusija įrengti pasienio ir muitinės postai. Jie ir tapo dažniausiu sovietų kariškių bei omonininkų (specialios paskirties būrio milicininkai) taikiniu: šie nuolat užpuldinėjo pasienio apsaugos tarnybos ir muitinės postus, juos sulaužydavo ir sudegindavo, sumušdavo beginklius pasieniečius ir muitininkus.
Atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ne iš karto pripažino užsienio valstybės. Tam nemažai kliudė SSRS, davusi suprasti pasauliui, jog atkurtos Lietuvos Respublikos pripažinimas būtų kišimasis į SSRS vidaus reikalus. Didžiųjų valstybių vadovai neslėpė, jog šiuo klausimu yra atsargūs ir vengia konflikto su SSRS. JAV prezidentas Dž. Bušas pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybę tada, kai jos Vyriausybė pradės vykdyti valdžią savo teritorijoje.
Po 1990-ųjų kovo 11-osios svarbiausias Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo pasiekti, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pripažintų užsienio valstybės. Šia kryptimi buvo dirbama dar prieš valstybės atkūrimą – lietuvių diplomatai stengėsi užmegzti Lietuvai palankius ryšius su Rusija, Lenkija. Vos tik atkūrus nepriklausomybę, kreiptasi į JAV prezidentą su prašymu pripažinti Lietuvos valstybę. Rašyti laiškai su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir kitoms šalims, derėtasi su SSRS prezidentu M. Gorbačiovu.
Lietuvos santykiai su kaimynais
2009-09-03
Santykiai su Rusija Lietuvai buvo itin svarbūs, kadangi Rusija po SSRS žlugimo tapo SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimas užsimezgė dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, 1990 m. pradžioje. Tuomet Vytautas Landsbergis Maskvoje buvo susitikęs su taip pat savarankiškumo siekiančios Rusijos lyderiu Borisu Jelcinu, aptarti Lietuvos ir Rusijos santykiai ateityje. Tų pačių metų vasarą su B. Jelcinu Jūrmaloje susitiko visų Baltijos šalių atstovai, buvo pradėtos rengti dvišalės sutartys. Nutarta Baltijos valstybių ir Rusijos santykius sureguliuoti derybų keliu.
Rusijos Aukščiausiajai Tarybai ratifikuojant 1991 m. liepos 29 d . sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos vyriausybių, tuo pat metu Maskvoje įvyko ir aukščiausio lygio Rusijos bei Lietuvos vadovų susitikimas. Jo metu V. Landsbergis ir B. Jelcinas pasirašė bendrą, dvišalį, komunikatą, kuriame SSRS kariniai daliniai, esantys Lietuvoje, buvo pavadinti „išvedamais kariniais daliniais“. Taip pat nurodyta, kad dėl išvedimo vyks derybos. Taigi, nuo to momento SSRS kariuomenę Lietuvoje jau buvo galima apbrėžti tik kaip laikinai esančią mūsų krašte.
Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.
Dar 1988 metais buvo parengta „Lietuvos TSR vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“, pagal kurią bendrąjį lavinimą buvo numatyta pertvarkyti demokratiniais pagrindais bei grindžiant nacionaline kultūra. Ši švietimo samprata buvo pavadinta „Tautinės mokyklos koncepcija“. Toliau ši koncepcija vystyta jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuomet švietimui teko svarbus uždavinys: keisti visuomenės mąstymą, ugdyti demokratijos vertybes, diegti naujas politines ir ekonomines žinias. 1991 m. birželį buvo priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.
Lietuva nuo LDK laikų garsėjo religine ir tautine tolerancija. Valstybės valdovai dar XIV amžiuje įkurdino Lietuvoje karaimų bei totorių tautines bendrijas, globojo jas. Iki pat II Pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo žydų bendruomenės bei jų kultūra. Lietuvoje prieglobstį atrado kitose valstybėse persekiojamos bendruomenės: Reformacijos laikais į Lietuvą kėlėsi atskiros anabaptistų grupės, o XVIII amžiuje čia nuo žiaurių persekiojimų iš Rusijos bėgo sentikiai.
Vienintelė legali moralinė jėga, turėjusi didelį autoritetą lietuvių tautai, o didžia dalimi ir politinė opozicija sovietinei valdžiai, buvo Katalikų Bažnyčia. Oficialiai Bažnyčios ir dvasininkijos veiklą prižiūrėjo prie Ministrų Tarybos veikusi Religinių kultų reikalų taryba (RKRT).
Praktiškai visose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, kurios išgyveno komunistinio totalitarinio režimo laikotarpį, religinės bendruomenės vaidino labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime. Jos buvo disidentinės veiklos centrais. Ypač svarbus vaidmuo religijai teko katalikiškuose kraštuose – Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Lietuvoje. Vyskupas Sigitas Tamkevičius 1999 metais šitaip nusakė Lietuvos Bažnyčios vaidmenį sovietmečiu: „Tuo metu, kai totalitarinė sovietinė sistema buvo užgniaužusi kiekvieną laisvą mintį, kai buvo planuojama Lietuvą surusinti, kai už neklusnumą buvo skiriamos sunkios bausmės
Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metais, atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad katalikų nuošimtis Lietuvoje didesnis nei nuolat tvirtino ateistinė propaganda, bet mažesnis nei spėjo sovietinio režimo kritikai – tik 57 % Lietuvos žmonių nurodė esą katalikais. Tiesa, vėlesni tyrimai rodo, kad per visą pirmą pokomunistinės epochos dešimtmetį katalikų Lietuvoje nuolat didėjo. 1995 m. duomenimis, katalikais save įvardijo 75 % Lietuvos gyventojų, o 1997m – 77 %. Įspūdingiausiai formalių katalikų daugėjo 1990–1994 metais.
Vienuolijų atsikūrimas Lietuvoje
2009-09-02
Lietuvos vienuolijų istorija labai marga bei kupina dramatiškų permainų. Ypač tai pasakytina apie XIX–XX amžius. Sunku tvirtai atsakyti, kada Lietuvą pasiekė pirmieji vienuoliai. Atrodo, XIII amžiuje Lietuvos teritorijoje būta pavienių vienuolių, o po oficialaus Lietuvos krikšto čia pradėjo kurtis ir pirmosios bendruomenės. Laikotarpį iki pat paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo galima vadinti nuoseklios vienuolijų plėtros epocha.
Lietuvių etnogenezės istorija
2009-09-02
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę.
Senieji Lietuvos autochtonai
2009-09-02
Pirmieji Lietuvos gyventojai buvo mezolito laikotarpio Nemuno ir Kundos kultūrų žmonės. Joms didelę įtaką padarė Ancyliaus ežero laikotarpiu iš pietvakarių plitusi Maglemozės kultūros banga. Tai buvo šių vietinių – mezolito Nemuno ir Kundos kultūrų – pamatas. Pačioje mezolito pradžioje, Joldijos jūros laikotarpiu, čia vyravo paleolito tradicijas išlaikančios epipaleolitinės kultūros. Jos išsaugojo senąjį kultūrinį palikimą, tačiau nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir sunyko.
Autochtonai iki indoeuropiečių
2009-09-02
Senųjų Lietuvos autochtonų kultūros sparčiai vystėsi neolite. Skiriami trys neolito laikotarpiai: ankstyvasis, kai dar tebesitęsia senosios mezolito kultūros; vidurinis, kai išsivysto naujos vietinės kultūros ir pradedama bendrauti su kitomis kultūromis (tarp jų ir su Šukine-duobeline) ir vėlyvasis, kai Lietuvos teritoriją pasiekia pirmosios indoeuropiečių kultūros.
Indoeuropiečiai ir baltai
2009-09-02
Vėlyvasis neolitas – didžiulių permainų metas Lietuvos autochtonų gyvenime. Iš pietų į Nemuno ir Narvos kultūrų žmonių gyventus plotus pradėjo skverbtis ateiviai. Tai buvo karingos indoeuropiečių gentys. Manoma, kad jų protėvynė – Eurazijos stepės (Kurganų kultūra). Nukariavusios pietų ir vidurio Europoje klestėjusią Senosios Europos kultūrą, jos išmoko žemdirbystės, perėmė kai kuriuos papročius ir, susimaišiusios su tenykščiais gyventojais, patraukė į Vakarų ir Šiaurės Europą.
Ankstyvosios baltų kultūros
2009-09-02
Vėlyvajame neolite iš esmės baigėsi baltų kaip etnoso susidarymo procesas. Vėlesnėse epochose – žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus – nusistovi baltų gyventos teritorijos ir jų kultūros. Tai Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros. Reikia pripažinti, kad negalime nustatyti naujųjų baltų kultūrų tiesioginio ryšio su pirmąja baltiška Pamarių kultūra.
Baltų kultūros I–V amžiuose
2009-09-02
Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (...) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą.
Lietuvos baltų gentys VI–X amžiuose
2009-09-02
Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. viduryje.
