Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Būtent tik šių poetų eilėraščius gali duoti analizuoti - interpretuoti per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą (oficialus sąrašas iš 2009 m. NEC). Įžangos originalios, universalios (tinka bet kuriam poeto eilėraščiui) ir tokio ilgio, kokio ir reikia 400-450 žd. interpretacijai.
Žemaitė - gyvenimo ir kūrybos kelias
2009-07-17
Julija - Beniuševičiūtė - Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. gegužės 31 d. neturtingų bajorų šeimoje. Jos tėvai tarnavo grafų Plioterių dvare Bukantėje, ties Plateliais (Plungės raj.). Tėvai Juliją stengėsi auklėti bajoriška ir lenkiška dvasia, tačiau ji jau nuo mažens bendravo ir su baudžiauninkų vaikais. Vaikystėje Julija matė sunkią baudžiavinę valstiečių priespaudą, girdėjo pasakojimus apie jų pasipriešinimus dvarininkams, apie žiaurius ponų susidorojimus su maištininkais. Jau nuo mažens visos simpatijos linko į išnaudojamų baudžiauninkų pusę.
Motinos paveikslas Žemaitės kūriniuose
2009-07-16
Ant kuklaus knygos pavidalo jos antkapio Marijampolės kapinėse iškaltas paprastas, bet labai prasmingas užrašas: ,,Liaudies rašytoja Žemaitė”. Tokiu vardu vadinti Žemaitę turime visišką teisę: ji iš tiesų taip sutapusi su liaudimi, su jos gyvenimu, kasdieniniais rūpesčiais ir kova už šviesesnę ateitį, kaip joks kitas lietuvių rašytojas. Iš jos kūrinių iškyla anuometinis (XIXa. pab. – XXa. pr.) etnografinis kaimas, niūrios tamsos ir giedrios šviesos reiškiniai, išnyra lietuvių – valstiečių tipai su savo rūpesčiais ir lūkesčiais.
Maironis
2009-07-16
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Keletas poetinio "Aš" aspektų. Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame.
Alfonsas Nyka - Niliūnas gimė 1920 m. Nemeikščių kaime (Utenos raj.). Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo romanistiką ir filosofiją. Pirmasis rinkinys “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Kiti pagrindiniai Niliūno rinkiniai: “0rfėjaus medis", “Balandžio vigilija”, “Vyno stebuklas”. Poeto rinkinių pavadinimai susieti su muzika, su mitologija, su Biblija. Su kiekvienu nauju išleistu rinkiniu, eilėraščiai gilėja ir randama vis daugiau prasmių. Ankstyvojoje jo lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi idealybės, todėl visus savo išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį.
J. Baltušio "Sakmė apie Juzą"
2009-07-13
Geriausias J. Baltušio kūrinys – romanas “Sakmė apie Juzą”, parašytas 1979m., įsiterpia į aktualius aštuntojo ir devintojo dešimtmečio literatūros svarstymus apie nykstančias tautas, tradicines dvasines vertybes. Autorius romane pabandė sumodeliuoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Kūrinio pavadinimas “Sakmė apie Juzą" nurodo jo žanrinį savitumą. Tačiau tai ir romanas. Vadinasi, Juzos charakteris kuriamas dvejopa motyvacija: romaniška ir sakmiška.
S. Stanevičiaus pasakėčia "Žmogus ir levas"
2009-07-10
Vienas žymiausių XlX a. padžios pasakėtininkų yra Simonas Stanevičius. Jis sukūrė šešias pasakėčias. Viena iš jų - “Žmogus ir levas”. Pasakėčia buvo pavadinta žemaičių pasaka, nes kūrinio kalbos pagrindas yra gyvoji liaudies kalba - žemaičių tarmė. Pasakėčioje autorius daugiausiai dėmesio sutelkia į veikėjų psichologinį motyvavimą, mažiau į detalesnį įvykio apibūdinimą. Pasakėčioje taip pat spredžiami moraliniai klausimai.
Istorinė drama “Mažvydas”
2009-07-10
Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o jo kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etinio turinio, įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių špitolninkų tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį.
M. Katiliškio "Užuovėja"
2009-07-10
Užuovėja - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė. Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė. M. Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės.
Antano Škėmos kūryba
2009-07-10
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis -devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20 a. vidurio veikalų.
A. Škėmos romano “Balta drobulė” pasaulis
2009-07-10
“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”. Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.
Lietuvių liaudies dainų skirstymas
2009-07-09
Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina-antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.,, Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.
Lietuvių liaudies karo dainos
2009-07-09
Mes žinome daug lietuvių liaudies dainų, bet galbūt nepagalvojame, kokios jos paslaptingos, atskleidžiančios mūsų protėvių gyvenimą. Šiomis dainomis žmogus išreikšdavo savo džiaugsmą, liūdesį, jausmus... Liaudies dainų yra labai daug, jos skirstomos į vaikų, jaunimo, apeigų, darbo, meilės, vestuvių, karo ir k.t. Senolių dainos mus domina todėl, kad per jas kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, netgi žmoniją, tik reikia į šias dainas pažiūrėti giliau, šiek tiek jausmingiau.
Balys Sruoga
2009-07-09
XX a. lietuvių literatūros panoramoje Balys Sruoga – viena iš pastebimiausių figūrų. Savo reikšme literatūros raidai jis neabejotinai prilygsta patiems įžymiausiems šio laikotarpio lietuvių rašytojams, o interesų platumu, kūrybos gausa ne vieną jų ir pranoksta. Akivaizdžių jo įvairiapusio talento pėdsakų randame daugelyje mūsų literatūros sričių, ir visur jie – pastebimi, gilūs, nevienadieniai.
Jonas Basanavičius - liaudies dainų rinkėjas
2009-07-09
Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Sūduvos krašte. Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą.
j. Basanavičius pasakų rinkėjas
2009-07-09
Šiame referate norėčiau papasakoti apie Joną Basanavičių. Jis, būdamas gydytoju ir gyvendamas iš medicinos praktikos, beveik visą savo laisvalaikį skyrė lituanistikai: lietuvių kalbai, literatūrai, etnografijai, ir ypač istorijai, bei pasakoms. Šis žmogus gimė 1851 metais lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime. Basanavičiui visą jo gyvenimą rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą.
Jono Jablonskio nuopelnai
2009-07-09
Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas ir ugdytojas, neretai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis padėjo tvirtą pagrindą mūsų bendrinei kalbai. J. Jablonskis – pirmasis mokytas lietuvis kalbininkas praktikas. Pasak Z. Zinkevičiaus, „visa Jablonskio veikla – tai ištisa epocha lietuvių bendrinės kalbos istorijoje“ (Zinkevičius 1992: 155).
Atmintis
2009-07-09
Šiame darbe pateikiama analizė dviejų atminties pakopų – užkodavimo ir atkūrimo. Taip pat supažindinama ir su atminties apibrėžimu. Psichologijoje įvairūs atminties ypatumai yra tyrinėti daugiau, nei kitų psichinių procesų. Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Ne tik mokslininkus ir tyrinėtojus domina šis psichinis reiškinys. Atminties savybių aktualumas būdingas kiekvienam visuomenės nariui.
Pagal kūrinių tematiką Romualdas Granauskas yra tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Apysaka "Gyvenimas po klevu" nėra moralizuojantis kūrinys, tačiau juo R. Granauskas parodė, jog stagnacijos metais kūrusiam rašytojui rūpėjo mūsų egzistencijos pradai, praeities nuoskaudos bei miglota ateities vizija.
Ar mes visatoje vieni?
2009-07-09
Žemė - žmogaus namai. Žmogus gerokai toliau pažengęs už bet kokią gyvybės formą egzistuojančią žemėja. Pakolkas, erdvė kurioje veikia žmogus tai tik nedidelė planeta Žemė ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu) tai ar nemanot, kad manyti jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė - tiesiog didybės manija? Praeito šimtmečio pradžioje žmogus pradėjo labai domėtis nežemiškų civilizacijų fenomenu.
Lietuvos muziejai
2009-07-09
XIX a. pirmos pusės kultūrinio Lietuvos gyvenimo būdingas bruožas - domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto senienų pagalba. To meto inteligentijos sąmoningas Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimas žymėjo ir naują kolekcionierių kartą, kuri siekė kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei išsaugoti šį paveldą ateities kartoms.
Kam žmogui reikalinga laisvė?
2009-07-09
Laisvės siekia daugybė žmonių. Ji turi daug reikšmių. Vieniems tai pilietinė laisvė, kitiems ekonominė, bet visų svarbiausia mano manymu yra asmeninė laisvė. Tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino poema "Vergas". Kūrinio spalvos yra tamsios, niūrios, slogios, o kai kuriose posmeliuose net pereinančios į juodumą: "Nusvirau aš į vargingą savo guolį, Kaip žmogus, kuriam vistiek – gyvent ar mirti, Kaip žmogus kurio paniekinta gyvybė, Tartum liūtas tūno alkio lūkesy".
Ar ištikimybė riboja mūsų laisvę?
2009-07-09
Kiekvienas supranta ir atsako į šį klausimą savaip: vienas galvoja apie ištikimybę profesijai, darbui, kitas – apie ištikimybę šeimai ir mylimam žmogui, trečiais – apie ištikimybę sau ir savo siekiams. Ši tema, manau, yra amžina – klausimas retorinis, o atsakymo nė vienas iš mūsų nežinome, bet diskutuoti galima. Tad ką ji mums duoda? O gal kažką atima? Ar galime mes kažką pakeisti, kad mus suptų kuo mažiau melo ir neištikimybės?
Aš - pasaulio pilietis
2009-07-09
Pasaulyje gyvena milijardai žmonių, o aš esu vienas iš jų. Esu maža, smulki viso pasaulio dėlionės detalė. Esu pilietis kaip ir visi kiti, esu lygiavertis su visais pasaulio žmonėmis. Man galioja tos pačios taisyklės, turiu laikytis tų pačių įstatymų norint, kad būčiau geras pilietis.
Ar puikybė vis dar nuodėmė?
2009-07-09
Visi žmonės vienaip ar kitaip yra išpuikę. Vieni puikuojasi savo išvaizda, kiti turtais, treti taip pat nelieka nuošaly ir randa kuo pasipuikuoti prieš kitus. Žinoma, didžiuotis tuo, ką turi, galima, bet per įkyrus pranašumo rodymas ir dažnas gyrimasis perauga į puikybę. Dažnai žmonės nejaučia ribų ir rodydami savo pranašumą įskaudina kitus. Taigi, galima teigti, kad puikybė iš dalies yra nuodėmė. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės išpuiksta, yra juos supanti aplinka.
Žmonės meną supranta skirtingai, nes kiekvienas turi savo kriterijus, pagal kuriuos vertina visą jį supančią aplinką. Niekada nerasime vienodos nuomonės nei apie patį meną, nei apie jo reikšmę, ar įtaką jaunam žmogui. Aš manau, kad menas turi įtakos ir ne tik jauniems žmonėms, bet ir tiems, kuriuos įprasta laikyti jau subrendusiomis asmenybėmis. Žinoma, toji įtaka ne visiems vienoda, vieniems ji didesnė, kitiems mažesnė.
Žmogus ir menas
2009-07-09
Žmonės meną supranta skirtingai, nes kiekvienas turi savo kriterijus, pagal kuriuos vertina visą jį supančią aplinką. Taigi, niekada nerasime vienodos nuomonės nei apie patį meną, nei apie jo reikšmę žmogui, nei apie tai, ar jis apskritai yra reikalingas. Aš pritariu teiginiui, kad žmogus negali gyventi be meno. Net jei kalbėsime apie "didįjį" meną, kurį kuria įžymūs dailininkai, kompozitoriai ar režisieriai, negali būti žmogaus, kuris visiškai su šiuo menu prasilenktų.
Slėpiniai literatūros laboratorijoje
2009-07-09
Meninio teksto skaitymas ir interpretacija buvo ir bus viena svarbiausių teorinių ir praktinių literatūros mokslo problemų, kadangi interpretacijos metodologija (teksto/kūrinio prasmių sistemos aiškinimo principai) visuomet remiasi į filosofinę literatūros kūrinio koncepciją ir si
Antika
2009-07-09
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.
