Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Maironis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“
2009-07-09
Nesunkiai suradęs savo žemiškąjį kelią, lietuvių romantikas Jonas Mačiulis – Maironis visą gyvenimą ieškojo ir kito kelio, daug reikšmingesnio – vedančio į pažinimą ir žmogaus vertės suvokimą. Pats savo kūryba daugeliui padėjo suvokti gyvenimo prasmę. Savo vienintelį poezijos rinkinį „Pavasario balsai“ (1895m.) antruoju leidimu (1905m.) papildė keliais eilėraščiais, tarp kurių buvo mano nagrinėjamas „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Šiame eilėraštyje poetas atskleidžia gamtos grožį ir tėvynės ilgesį. Eilėraštis grafiškai išsiskiria į dvi dalis. Pirmose trijose strofose piešiama vaizdinga Šveicarijos gamta.
Kirčiavimas
2009-07-09
Trumpųjų skiemenų kirčiavimas Balsiai a, e kirčiuotame skiemenyje yra trumpi, jei yra: 1)žodžio gale diena, dienas, dienoje, dienose, paskaita,paskaitose, ilga, ilgose, ilgoje, penkta, penktose, kita, kitoje.. 2)dviskiemenėse veiksmažodžių bendratyse ir jų išvestinėse formose rasti, kasti, tapti, šlapti, plakti, mesti, vesti, nešti, kepti, degti, vežti, megzti, segti, sekti... rasdavo, rasiu, rastų, rask, rasdamas, kasdavo, kask, kasdamas, kasiu...
Lietuvos istorijos speceologija
2009-07-09
Aplinkybės susiklostė taip, kad man teko laimė dalyvauti formuojantis speleologiniam judėjimui Lietuvoje ir pagal išgales prisidėti prie jo plėtros. Tada aš negalėjau tikėtis, kad kada nors teks rašyti Lietuvos speleologijos istoriją. Todėl nei aš, nei kas nors kitas jokios medžiagos specialiai nerinko ir nekaupė. Paprasčiausia tvarka apsprendė įvykių dokumentavimą ir protokolų rašymą. Ilgainiui tų “popierių” susikaupė tiek daug, kad reikėjo kažką su jais daryti.
Vincas Krėvė Mickevičius "Skirgaila"
2009-07-09
Vincas Krėvė-Mickevičius — XXa. pirmos pusės lietuvių rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis rašė įvairių žanrų kūrinius: romantinio, realistinio, orientalistinio, biblinių mitų pobūdžio kūrinius, kuriuose iškėlė herojinį bei dvasinį tautos egzistencijos aspektus. Vienas žymiausių V. Krėvės-Mickevičiaus kūrinių – tragedija „Skirgaila“, vaizduojanti Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų dvasinių vertybių krizės pasaulyje. Ši ištrauka – iš ketvirtosios „Skirgailos“ dalies „Bedugnė“.
R. Granauskas „Gyvenimas po klevu“
2009-07-09
XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
Rašytojas Jonas Biliūnas buvo lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šio rašytojo kūryba buvo labai autobiografiška: kūriniuose dažnai buvo vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Taip pat žmogaus santykiai su kitu žmogumi, buvo svarbi sąžinės ir atsakomybės tema. Žymiausi Jono Biliūno kūriniai: novelės „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Ubagas“ , apysaka „Liūdna pasaka“.
J. Biliūno apsakymas "Ubagas"
2009-07-09
Ištrauka: “Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites....E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.” J. Biliūnas – jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Įsimintiniausiuose kūriniuose “Kliudžiau”, “Lazda”, “Brisiaus galas”, “Laimės žiburys” rašytojas ne tik pasakoja, bet ir reaguoja į pačias situacijas, jaučia gėdą ir kaltę, sąžinės graužatį, kalba apie nelygybę, skriaudą, užuojautą.
J. Biliūnas "Liūdnos pasakos"
2009-07-09
Jonas Biliūnas – žymus XX a. pradžios lietuvių rašytojas, psichologinės prozos pradininkas. Jo kūriniuose svarbiausias yra ne pats įvykis, o to įvykio sukeltas išgyvenimas, pėdsakas, paliktas žmogaus sieloje. Šis aspektas atsiskleidžia ir paskutiniame bei didžiausiame J.Biliūno kūrinyje – apysakoje „Liūdna pasaka“. Analizuojamoje „Liūdnos pasakos“ ištraukoje (nuo žodžių: „Tą patį vakarą...“ iki „Juozapota sapnavo...“) aprašomas paskutinis lietuvių valstietės Juozapotos ir jos vyro Petro vakaras drauge.
A. Škėma romanas „Balta drobulė“
2009-07-09
(Nuo „keltuvas kyla, keltuvas sminga“ iki „Norėčiau būti akmeniu“) Antanas Škėma- vienas žymiausių XXa. lietuvių rašytojų, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusių iš Lietuvos. Šio rašytojo, poeto, dramaturgo ir publicisto kūryba priklauso egzodui. Vienas žinomiausių ir gal net reprezentacinių A. Škėmos darbų yra romanas „Balta drobulė“. Tai ypač modernios specifikos, filosofinis romanas, kuriame skleidžiasi Antano Garšvos, pagrindinio veikėjo, charakteris, vidinis pasaulis, racionaliai vertinami jo poelgiai ir išgyvenimai. Temos, besiskleidžiančios šiame romane, įvairios: mirties, dievoieškos, emigracijos, meilės, kūrybos.
Žinaisklaidos reglamentavimas
2009-07-09
Mano pasirinkta rašto darbo tema – Žiniasklaidos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje. Šią tema yra aktuali kiekvienam visuomenės nariui, kadangi bet kuris asmuo susiduria su visuomenės informavimo priemonių platinama informacija, kuri ne visada atitinka tikrovę. Kadangi Lietuva jau yra demokratinė valstybė, todėl laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys.
Tarmybės lietuvių ir latvių kalbų žodyne
2009-07-09
Jau Antikos laikais pastebėta, kad vienos tautos žmonės toje pačioje teritorijoje gali kalbėti nevienodai. Lietuvių kalba taip pat ne visur vienoda. Keliaujant per Lietuvą, nesunku įsitikinti, kad žmonės įvairiose vietose šneka vis kitaip, ir kuo toliau jie vienas nuo kito gyvena, tuo sunkiau tarp savęs susikalba 1 Tiksliai nustatyti, kada viena ar kita tarmė atsirado, yra sudėtinga.
Maironis "Pirmyn į kovą"
2009-07-09
Maironis ( Jonas Mačiulis) – XVII a.pabaigos – XIX a.pradžios poetas,rašytojas,siekęs pagerinti visuomeninį, politinį Lietuvos gyvenimą. Ši asmenybė betobulėjant savyje kurė du žmogiškuosius pradus : dvasininko – idealisto ir poeto – romantiko: jis gana anksti tapo dvasininku ,jam buvo aktualios tokios visuomeninės problemos, kaip antai, meilė tėvynei,šviesesnės tėvynės ateities kūrimas,bet taip pat ir nepaprastas jautrumas gamtai (Lietuvos kraštovaizdžiui) ,gimtosios šalies istorijai. Manau tai bus naudinga daugiausiai tiems mokiniams,kurie apibendrintai nori apžvelgti vieną ar kitą poeto kūrybos laikotarpį ar kitiems asmeniniams tikslams. P.S.patariu aklai nenusirašinėti, nes didelė tikimybė, kad paklaustas mokytojo pakomentuoti...
Vincas Mykolaitis Putinas – pirmojo Lietuvoje intelektualinio psichologinio romano autorius. Romanas “Altorių šešėly” atspindi jaunos meniškos prigimties sielos blaškymąsi tarp kūrybos ir kunigijos. Duotoji ištrauka yra iš antrosios romano dalies “Eina gyvenimas”. Ją būtų galima pavadinti “Meilės scena baronienės dvare”. Baronienės Rainakienės rodomas dėmesys Liudui Vasariui visoje ištraukoje kelia pagrindinę temą – kokius jausmus baronienė jaučia kunigui? Duotojoje meilės scenos ištraukoje nuo pradžios iki pabaigos vyrauja dviejų žmonių dialogas. Duotoji ištrauka yra iš antrosios romano dalies “Eina gyvenimas”. Ją būtų galima pavadinti “Meilės scena baronienės dvare”. 386 žodžiai, įvertinimas bendras 8, o už turinį 9.
Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, turėjęs žymią reikšmę netgi Europos literatūros istorijoje. K. Donelaitis gyveno ir kūrė baudžiaviniais laikais – XVIII amžiuje. Būrai – tai baudžiauninkai. Jie, regis, nelaisvi žmonės, tačiau ir tarp jų gausu įvairiausių personažų. Šiuos charakterius autorius ir aprašo savo poemoje “Metai”.
H. Radausko "Rytas geležinkelio stoty"
2009-07-09
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais. Jo žvilgiai spindi bėgiu geležim. Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia, Kur buvo vien tik tamsuma graži. Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo Išėmęs mėto tolius ir medžius. Pajutę spindulius, į pievą beriamus, Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt. Stoty būdėtojas bučiuoja sužadėtinę (Sapne, po laikrodžiu, kur rodo tris [po keturių). Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis Ir Morzė mirksi mirgančiu variu. Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą- Raudoną dėmę tarp žalių beržų. Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio Dėl saulės avižų.
H.Radauskas- žymus XXa.vidurio poetas modernistas, lietuviško eilėrasčio poetas.
Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo jausmus “išlieja” rašydamas. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje. Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema.
Salomėja Nėris
2009-07-09
Dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą (išėmus iš bibliotekų A.Miškinio, J.Aisčio, B.Brazdžionio knygas) ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos" auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė + Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje.
Mokslas ir pažanga
2009-07-09
Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo.
Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių). Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones.
Žodynai ir jų tipai
2009-07-09
Žodis yra žinojimo, mokslo pradžia, nes jis atspindi tikrovę. Kalba žmogui duota, kad jis ir apie save pasakytų, save išreikštų, kad suprastų kitus ir jį supančia aplinką. Tačiau viskas nėra labai paprasta. Mes, norėdami gerai išmokti gimtąją ar svetimą kalbą, turime išmokti vartoti žodžius, suprasti jų reikšmę. Nuo seniausių laikų žodžiai kaupiami specialiose knygose – žodynuose, kur surašoma informacija apie tuos žodžius.
Darbas buvo pristatytas universitete, gavau 9. Jis gali būti panaudotas atskirai paskaitų medžiagai, kursiniui ar referatui.
Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių kalbai
2009-07-09
Reikalas turėti bendrą visų rašomąją kalbą ypač aktualus pasidarė tautinio atgimimo pradžioje. Terminas „bendrinė kalba“ atsirado maždaug 1927 metais, o pasiūlė jį Pranas Skardžius. Pagrindinis jos požymis yra bendrumas visai tautai. Kalba yra svarbiausioji žmonių bendravimo priemonė, visuomenės „kovos ir vystymosi įrankis“. Kuo turtingesnė, kuo labiau ištobulinta ir kuo geriau žinomos ir aiškios jos paslaptys, tuo geriau ji tarnauja žmonėms.
Gamta ir žmogus
2009-07-09
Seniai, seniai žmogus buvo labai susijęs su gamta. Čia jis uogaudavo, grybaudavo, medžiodavo, atsipalaiduodavo, rinkdavo įvairiausias žoleles. Dabar gamtai iškilo grėsmė nuo to paties žmogaus. Senovėje, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta.
Jauno žmogaus pasaulis
2009-07-09
Daug gražių jaunystės dienų prabėga mokykloje. Ar visos jos tinkamai išnaudojamos? Ar visos užpildomos prasmingu darbu? Ar padeda rengtis savarankiškam gyvenimui? Mokykloje įgyjama didelė dalis tų svarbių žinių, kurias žmonija sukaupė per savo istoriją. Mes gyvename tokiame amžiuje, kai didžiuliais šuoliais vystosi mokslas ir technika, kai kiekvieną dieną vis sukuriama, atrandama kas nors nauja. Mokytis taip, kaip seniau, nebegalima. Reikia išmokti dirbti savarankiškai, sugebėti iš tos gausybės turtų atsirinkti ir įsiminti, kas svarbiausia ir reikalingiausia. Mokymas – tai tik gyvenimo pradžia, mokslo ir darbo pradžia. Joje tartum padedami pamatai būsimam ateities pastatui, kuris bus kuriamas, išėjus į visai savarankišką gyvenimą.
Lyčių lygybė
2009-07-09
Visų pirma norėčiau pakalbėti, kas yra individas ir kąs yra laikoma visuomene. Ar galėtų ji egzistuoti be žmonių ir ar mes išgyventume kaip pavieniai asmenys šiame pasulyje. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą.
Skoliniai lietuvių kalboje yra nevienalytis leksikos sluoksnis: vienas iš jų yra svetimybės, turinčios lietuviškų bruožų bei kalbininkų taisomi jau seniai, kiti - atėję į mūsų kalbą kaip tarptautiniai žodiai. Mano tiriamasis darbo objektas yra skoliniai biznis, biznesmenas, biznirius. Tai svetimybės (kitaip barbarizmai), kurios neatitinka lietuvių kalbos normų ir lieka už jos ribų. Biznis, biznesmenas, biznierius turi adekvačius pakaitalus, t.y. verslas, verslininkas. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota.
Literatūrinio ugdymo sampratos
2009-07-09
Pagrindiniai literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniai kūriniai ar jų ištrauko ir negrožiniai kūriniai. Moksleiviams yra atskleidžiama įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologijos, filosofijos, istorijos, šiuolaikinės visuomenės) problematika bei literatūrinio kalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Literatūrinio ugdymo procese siekiama, kad moksleiviai per literatūrą patirtų savo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis ir suprastų, kad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinio prasmes, pajusti ir atskleisti kalbos raiškos galias yra asmeniškai vertingos, intriguojančios.
Lietuvių liaudies dainos
2009-07-09
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities trupiniai.
Populiariausios šventės
2009-07-09
Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.
Rašytojai
2009-07-09
Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama.
Antikinis graikų teatras
2009-07-09
Sąvoka „Antika“ reiškia senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą ir apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250m. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476m. po Kr.). Antikinė kultūra garsėja savo rašytiniais paminklais, architektūros statiniais, tapyba, skulptūra, mozaika. Teatras – tai vieta, kur kasdieniai įvykiai tampa vaidyba. Tiek dabartinis, tiek antikinis teatrai mus nukelia į kitą pasaulį, kur nėra žodžių – tik mimika, judesiai ir jausmai.
